trečiadienis, liepos 25

kažkokie keisti žaidimai

Labai dažnai galvoju ar mano atvirumas yra yda ar pliusas. Kas būtų, jei visi žmonės pradėtų žaisti atverstomis kortomis. Kaip kad dažniausiai žaidžiu aš. Atverčiu jas ir dar pabaksnoju pirštu, žėėėė, kokią kortą aš turiu... o tu kokią? nesakysi? mmmm...

Ir kas keisčiausiai, kartais pamojuoju prieš akis savo atverstosiomis kortomis. O paskui mano žaidimų partneris (ar tai priešininkas, nežinau) nuoširdžiai nustemba, tu turėjai tokią kortą? Tikrai? Iš kur????

Man nepatinka žaidimai su kitais žmonėmis. Nepatinka principai, savo vertės demonstravimas, nutylėjimai (ar išvis nekalbėjimai), nesuprantamos užuominos. Mane tai vargina. Ir slegia.

Ypatingai negaliu suprasti kai kurių mane supančių merginų poelgių ir apskritai, gyvenimo būdo. Mane net ima purtyti nuo to kaip jos elgiasi su savo vyrais (artimiausiu žmogumi gyvenime, ne?).
Labai nuoširdžiai stebina kaip jos sugeba visą dieną pykti, nervintis ir panašiai, nes vyras nepaklausė ar jai šiandien liūdna. Nes. Šiandien. Jai. Liūdna. Koks niekšas...
O kai nieko nenutuokiantis vyras vakare paklausia kaip sekėsi, būna su žemėmis sumaišytas, koks jis asilas ir beširdis. Beširdis asilas. Na tikrai, ne kitaip. Gal per vėlu jau klausti kaip jai sekėsi????

Dar visi tie žaidimai, "nerašysiu tau sms, kad ir kaip beprotiškai norėčiau, nes praeitą kartą aš parašiau pirmas/pirma". Ir telefono tikrinimas kas penkias minutes. Dirsčiojimas net su kažkuo bendraujant. O jei neišgirdo tojo pypt?
O jei tas kitas žmogus lygiai taip pat laukia sms? Na tai kodėl negalima parašyti?

Kodėl pasiilgus negalima pasakyti, kad pasiilgai? Kodėl suklydus negalima atsiprašyti? Kodėl mėgstant žmogų, negalima pasakyti jam, kad jį mėgsti? Panašiai kaip šokoladą, tik neaišku dar kol kas labiau ar mažiau...

Visada norėjau tokios draugystės, tokio vyro šalia, kad atsisėdus šalia būtų galima pasakyti: aš jaučiuosi šitaip. Ir atgal gautum ne durų trankymą, ne nebylų glėbį, ne šlapią bučkį, o kažkokį pasakymą. Bet kokius rišlius garsus. Neturėjau, manau.
Kodėl negalima akimirkai užčiaupti visus garsus savo galvoje, kad išgirstum ką ten šneka kitas žmogus? Nes žiopčioja... Bet va garsus leidžia tylesnius nei kad tie galvoje...

Vienoje knygoje buvo užduotas klausimas. Koks žmogus yra svarbiausias pasaulyje? Ir buvo duota keli puslapiai plėtojamo teksto ta tema, bet be atsakymo. Pamąstymui. AŠ aišku iškart nusprendžiau, kad nieko negali būti pasaulyje svarbesnio už AŠ. Nes na tikrai? Ar nejuokingai apgailėtina ta mintis, kad gali būti svarbesnių?  O atsakymas privertė šiek tiek pamąstyti ir dabar labai stengiuosi lavinti save šiuo klausimu. Svarbiausias žmogus tavo gyvenime yra šią akimirką stovintis priešais tave.
Įsivaizduok, sėdi su drauge, pasakoji jai apie... mmmm... na tarkim vakarykštį pasimatymą. Ir... kulminacija, tuoj skelsi geriausią momentą. Suskamba draugės telefonas, sms. Griebia jį, perskaito, atrašo šiek tiek pamąsčiusi. Lauki, nes nori papasakoti tą geriausią dalyką. Ji padeda telefoną, dar pasidairo ir paklausia: "tai ką veikiam šį savaitgalį? turi jau kokių planų?"
Arba pasakoji Jam apie kažką svarbaus nutikusio darbe. Tokio įspūdingo. Jis lyg ir klausosi, bet viena akimi lyg ir žiūri žinias per tv. Baigi pasakoti, mažiausiai, ką tikiesi išgirsti: "nu bet gi geeeeeras, o tai kaip čia taaaaaaip?" Išgirsti "mhm", dar paglosto tau petį ir atidžiau susikaupia ties tv. Nes tavo vapėjimas šalimais nebetrukdo klausytis ką pasakoja žinių vedėja.
Ar labai svarbi pasijunti tą akimirką? Išvis, bent mažą truputuką, svarbi? Šiek tiek???

Labai stipriai dirbu su savimi ties tuo klausimu. Nes mano mintys irgi linkusios būti ne ten, kur esu aš, ne su tuo žmogumi, kuris sėdi priešais. Tai suimu save už kiaušų, sukoncentruoju į priešais sėdintį žmogų. Ir mėginu išgirsti ką jis man sako. Ką jis galvoja. Ir kuo jis gyvena.
Nes pačiai būna labai labai labai liūdna, kai nutilus vidury žodžio (!) neišgirstų net "mhm". Ką jau ten "tęęęęęsk gi".

Kartais tikrai susimąstau, kad gal tai yra didžiausia mano bėda, kad aš ieškau kompromiso, aš mėginu taikytis, aš negaliu pakęsti pykčio nukreipto į mane. Aš galiu susitvarkyti su visais savo vidiniais principais, kad tik nereikėtų pyktis. Kad vyrautų aplink mane taika. Ir tvarkausi.
Mano naujausias išmoktas dalykas yra didžiausią irzulio akimirką pasakyti: "aš dabar šiek tiek erzinuosi, tai prašau, pakalbėkime po kokios valandos arba ryt. Dabar einu pabūti viena."

Bet tai nėra gerai. Nes žiūriu kaip kitos Jos aprėkia kitus Juos, nes jie nepaklausė šiandien ar ja liūdna. Jis atsiprašo ir kitą rytą paklausia. Nebepakartoja tokios klaidos. Ir namuose vėl taika ir meilė. 

Tik man labai reikia kalbėtis. Nes griūnant kažkada ilgiems ir puoselėtiems mano santykiams didžiausias šokas buvo, kai jis pareiškė: "Ir tu per mažai gamini!" O aš labai myliu gaminimą. Pailsiu gamindama. Ir gamindavau kelis kartus per savaitę. (Man atrodė) taip turi būti, kai abu nuolatos laikomės dietų. Jam va atrodė kitaip. Ir sužinojau tai po tiekos laiko. Blogai yra nežinoti...

O dar visi kiti nešnekėjimai, kai nėra jokių santykių. O galėtų būti.
Lyg ir yra žmogus, kuris man rūpi. Prajuokina mane iki ašarų. Galėčiau sudėlioti pliusus ties kiekvienu punktu sąraše (sąrašas! Vėliau apie jį).  Lyg ir jam rūpiu aš. Vyriškai. Prižiūri mano Fizzą, supažindina su draugais (kuriems mažas šokas matyti šalia jo kažką, po tiek laiko. Klausia, čia jau rimta?) Po to klausimo jam, man rodos, susitraukia plaučiai, nes nebesugeba įkvėpti. Gestikuliuoja, gal net parkrenta ant žemės. Aš nežinau, nesugebu tos scenos pažiūrėti iki galo. Tampu NeDrauge nr. 1. Į mano sms atrašo: taip ne arba ko nori. Kol pasimiršta tas didysis stresas, ir vėl tampame draugais. Ir iki sekančio priepuolio, kurį gali išprovokuoti per intymus rankos paglostymas, per nuoširdus jo draugų susidomėjimas manimi, per draugiškas mano "kaip sekasi?".
Tai ir sakau: pasišnekam, kas yra? O kas yra? Tau kažko baisu? Man baisu? Ko baisu? Pala... man... atrodo.. mh mh mh truksta... orooooooo... mh....... mh.....
Ir žinau, kad čia tobuliausiai suveiktų žaidimas. Kas tu toks? Ko čia man rašai? Ko nori? Ne, aš užsiėmusi, matai, einu į pasimatymą... Ir šiaip, kas čia rašo?
Visada krykštauju, kad didžiausia smaguma būtų po eilinio priepuolio į jo "ei, drauge, pasiilgau" atrašyti "o kas čia rašo?".
Bet jau pavargau. Šiuo metu esu nusprendusi susikišti savo atvirumą kur nors ir išmokti atrašinėti tik "ne". Šeštadienį pasipraktikavau. Moku! :)

Todėl nerealiai stipriai vertinu tokius žmones kaip kad vienas vaikinukas atvirai pasakęs "Negaliu aš būti tavo draugas. Galiu dar savaitę. Ne daugiau. Tai kad prašau nebendraujam." Ir atsitikus kokiam netikėtam įvykiui, su juo kartu galima nustebti ir dar tai aptarti. Nuoširdžiai stebėtis vienas kitu, kiekvienas savim ir visu aplinkiniu pasauliu.

Beje, dar viena labai gerai frazė iš knygos. "Mes matome pasaulį ne toks koks jis yra. Pasaulis iš tiesų yra joks. Mes matome jį tokį, kokie esame patys". Tai tie žmonės, kuriems pasaulis neteisingas, negražus ir išvis, toooooks problematiškas, galėtų ilgėliau pastoviniuoti ties veidrodžiu. Pamėginti įžvelgti kas juose yra tokio neteisingo ir problematiško :)


Labai keista, kaip taip būna, kad prabendravus su žmogumi ilgą laiką, kiekvieną dieną, nutrūkus santykiams staiga pasidaro niekas apie jį nebeįdomu ir nebesvarbu? Kodėl reikia išmesti žmogų iš savo gyvenimo? Iššluoti ir dar praplauti tą vietą šlapiu rankšluosčiu. Pageidautina su šveitimo priemonėmis. Dar šito man reikia išmokti. Būti išmestai :) nes mano gyvenime telpa visi. Man visada įdomu paklausti: "O kaip tu gyveni dabar?" Ir tai nebūtinai turi nuskambėti kaip "Ei, priimk mane į savo lovą, ką?"

O apie tą sąrašą, tai susirašiau ant lapuko savo Būsimo vyro bruožus. Ne, skamba blogai. Savo ilgamečio meilužio bruožus (?). Būsimo! Nešiojuosi piniginėje, jei ką. Krykštavau jau ne vieną kartą vis jį išsitraukdama ir sudėliodama kokio vyro, praėjusio pro šalį, pliusukus ties bruožais.
Diskutavom su V, ar punktas "noriu vyro, kuris nebūtų žemesnio lygio nei esu aš" skamba labai... mmm... snobiškai? Ir kažkodėl visi vyrai nepraeina pro šitąjį punktą.
Nors yra vienas, praeinantis pro visus. Tik jo kvėpavimo sutrikimai mane labai gąsdina. Tie visi mh mh mh mh mh...

O gal aš todėl nemėgstu visų žaidimų paslėpus savo turimas kortas su kitais žmonėmis, nes turiu per daug veiklos su savimi? Aš nuolatos pykstuosi, kovoju. Vis kažko ieškau ir vis kažką keičiu. Slepiu pati kažką nuo savęs ir labai stipriai nustembu, kai kažkas be manęs tai atranda ir ištraukia į dienos šviesą. Nes aš maniausi taip gerai tokius dalykus paslėpusi... Kam ieškoti problemų aplinkiniame pasaulyje, kai jų toks milžiniškas kiekis gyvena manyje?

Labanakt!

p.s. mano A, pasiilgau!!!!!!

p.p.s. Seniai leidau vakarus mieste. O dar du iš eilės. Aš esu visiškai visiškai tikrai. Besąlygiškai myliu šitą miestą. Jis tobulas. Pats geriausias. Pats nuostabiausias. Ir toks visas mano...

4 komentarai:

  1. Teko skaityti knyga apie bendravima. Vienas is pagrindiniu akcentu buvo zmoniu klausymasis. Kuri tu ir aprasai. Tas, kuris klausosi zmoniu, visada bus megiamas ir tures zymiai daugiau draugu, nei kiti. Nieko nera beprasmiskesnio, nei dvieju zmoniu pokalbis, kai kiekvienas galvoja tik apie save. Ir juo labiau, kai tau ka nors pasakoja, ir tu mintyse jau galvoji, ka tu pasakosi atgal, vietoj to, kad klausytumeis. Neslepsiu, ir man taip buna. Bet mokausi sito vengti. Trumpai tariant, mokejimas isklausyti, auksine savybe :)
    Del frazes, "Mes matome pasaulį ne toks koks jis yra. Pasaulis iš tiesų yra joks. Mes matome jį tokį, kokie esame patys", tai visiska tiesa. Visiska. Cia net nera ka komentuoti. Tie, kurie visad verkia, kaip jiems blogai, nes pasaulis blogas, lai dar karta pagalvoja. Kai pagalvoji, tai kiek zmoniu Lietuvoje megsta Mamontova, vos ne cituoja jo dainu zodzius, bet retas isigilina. Nepamenu kurioj dainoj yra, "jei nori keisti pasauli, keisk pirmiau save".. Ta ir pasako, pakeites save, pakeisi ir pasauli, nes ji matysi visiskai kitoki.
    Diskutavom su V, ar punktas "noriu vyro, kuris nebūtų žemesnio lygio nei esu aš" skamba labai... mmm... snobiškai? Zinai. Cia visu pirma reikia susimastyti, ka tu gali duoti. Teko skaityti straipsni, kuriame mergina buvo taip save issikelus..todel, kad ji turi darba, baige universiteta ir gyvena vilniuje.. .tai cia jau sakes, jinai Deive vos ne :)) Reikia protingai i save paziureti. Abejoju, kad is visu zmoniu tik vienas gali praeiti kriterijus. Kuriais vadovautis apskritai yra nesamone.
    Beje, tos merginos idiotes. tai tiek :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. "Kuo maziau reikia zmogaus, tuo karsciau gali ji myleti. <...> Myli ji ne uz tai, ka jis gali tau duoti, o uz tai, kas jis yra. <...> Meile kitam zmogui nereiskia, jog turi liautis myleti save. Nereiskia, jog, kitam daves laisve, suteiki jam teise tave isnaudoti. Nereiskia, kad kas nors ima gyventi tavo saskaita. Ir vis delto - suteikes zmogui visiska laisve, tu nustoji ji kaip nors riboti. <...> Riboji ne juos, o save. Riboji tai, ka pats renkiesi isgyventi, o ne tai, kas leidziama patirti kitam. Toks apribojimas yra savanoriskas, taigi is esmes jis yra visai ne apribojimas. Tai yra pareiskimas, Kas Tu Esi. Tai kuryba. Apibudinimas. <...> Meile nepazista nieko kita, tik laisve. Taip pat ir siela. Taip pat ir Dievas. <...> Kiekviena Dabarties akimirka gali laisvai skelbti ir pripazinti, Kas Tu Esi. Tai nuolatos darai, nors ir nepastebi. Kita vertus, nesi laisvas skelbti, kas yra kas nors kitas ar koks jis turetu buti. To nedaro ir Dievas - pacios meiles esme. Jei nori skelbti ir pripazinti, jog tam, kad jaustumeisi laimingai, patogiai ir saugiai, tau reikia ypatingos kito zmogaus meiles, turi laisve tai daryti. Tu kiekviena proga parodysi tai savo veiskmais - jie bus tavo skelbimas. Jei noti skelbti ir pripazinti, jog tam, kad jaustumeisi laimingai, patogiai ir saugiai, tau reikia daugybes kito asmens laiko, energijos ir demesio, esi taip pat laisvas tai daryti. Taciau siuo atveju sakau: jei skelbsi pavyda, jis tavo meile nuzudys. Gali buti, jog nuzudys ir kito zmogaus meile, kuria sis skiria tau. Gera naujiena ta, jog tu - koks esi is tikruju - gali gyventi be pavydo, be noro kontroliuoti kita zmogu. Tavo meile kitam zmogui gali testis net tada, kai jusu santykiai del nesutarimu pasikeicia. Taip, santykiai nenutruksta, tu negali ju baigti, o tik pakeisti. Tave su visais kitais sieja vienokie ar kitokie santykiai. Klausimas toks, kokie butent jie yra? Turi i ji atsakyti. ATSAKYMAS PAVEIKS IR VISA TAVO GYVENIMA, IR VISA PASAULI."

    Neale Donald Walsch

    "DRAUGYSTE SU DIEVU"

    AtsakytiPanaikinti
  3. blemba, žiauriai įdomu buvo skaityti. kažkada pats daug galvodavau apie dalykus, kuriuos tu čia aprašei. užsinorėjau su tavim išgert alaus ir pasidalinti istorijomis ;)

    AtsakytiPanaikinti
  4. Jau tiek ilgai mastau ka tau parasyt...ir vis nesugalvoju, labai jau tu protingai cia israizgius viska.
    Bet juk tu nekalta, kad esi tokia, kad nori buti tokia:nuosirdi ir atvira su zmonemis.Juk dabar tai ziauriai reta zmoniu savybe.Visi stengiasi kazka nuslepti, gyvena dvigubus gyvenimus, ne iki galo issako savo jausmus...ir nematau tame nieko baisaus, jog kortos yra atviros.tu nemoki zaisti, blefuoti:))(ta ir irodei pastaruju keliu savaicius sprendimais, kurie gali visiskai pakeisti tavo gyvenima).
    Tokie irasai tik dar labiau vercia mane tavimi zavetis-tu netelpi i jokius stereotipus , kad ir kiek bandytum sutalpinti.
    Tavo A.
    Pasiilgau labai!:)

    AtsakytiPanaikinti